Tėvystė – didelė atsakomybė ir nelengvas darbas su savimi

Dainora Bernackienė – teisininkė, turinti teisės magistro laipsnį ir tarptautinės teisės magistro laipsnį (L.L.M). Ji yra smurto prieš vaikus prevencijos klausimų ekspertė, turinti praktinės patirties smurto artimoje aplinkoje, vaiko teisių apsaugos sektoriuose, dirbusi su įvairias krizes išgyvenančiomis šeimomis; dirbo teisėkūros srityje (smurto prieš vaikus prevencija ir pagalba), dalyvavo darbo grupėse dėl Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo, Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo tobulinimo, taip pat yra dalyvavusi Europos Tarybos Vaiko teisių ad hoc komitete (CAHENF), Europos Tarybos prieš vaikų seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą komitete, Baltijos jūros valstybių tarybos ekspertų darbo grupėje dėl vaikų esančių rizikoje; Dainora Bernackienė skaito paskaitas ir veda seminarus Lietuvoje bei užsienyje verslo, akademinėms bei valstybinėms institucijoms; veda pozityvios tėvystės, smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams mokymus.
Teisiniai tėvystės aspektai
Teisė į saugią vaikystę yra įtvirtinta Lietuvos respublikos įstatymais. Tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi ne tik teises, bet ir pareigas vaiko atžvilgiu, už kurių nevykdymą ar netinkamą vykdymą, vaiko teisių pažeidimą ar kitokį piktnaudžiavimą savo teisėmis ir pareigomis taikoma įstatymų nustatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtinta, kad vaiko tėvų ar kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos apibrėžtos Konstitucijoje, Civiliniame kodekse, Švietimo įstatyme, šiame įstatyme, kituose įstatymuose ir teisės aktuose.
Pagrindinės tėvų prievolės
Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą privalo rūpintis vaiko auklėjimu, tinkamai jį prižiūrėti, materialiai išlaikyti ir sudaryti sąlygas vaikui augti, vystytis, tobulėti.
Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę ir pareigą rūpintis, kad būtų sudaryta saugi, vaiko visapusiškam ir harmoningam vystymuisi tinkama aplinka, taip pat vaiko sveikata, jo fiziniu, protiniu, emociniu, dvasiniu, doroviniu vystymusi, pažintinių ir socialinių gebėjimų ugdymu, mokyti vaiką nesmurtinio elgesio plėtojant tarpasmeninius santykius, suteikti jam informaciją, kaip apsisaugoti nuo bet kokio smurto ar kitų jo teisių pažeidimų, atsižvelgiant į jo amžių ir brandą, taip pat vaiko pareigos ir atsakomybės ugdymu, vaiko parengimu savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje (31 straipsnis).
Kaip matyti, buvimas tėvais yra labai atsakingas, sunkus, pasiaukojantis darbas, kuriame galima susidurti su įvairiais sunkumais ir iššūkiais, tačiau nereikia pamiršti, kad buvimas tėvais taip pat yra viena iš pačių didžiausių vertybių.
Šeimos įtaka vaiko socialinei raidai
Šeima – svarbiausias modelis, iš kurio vaikas mokosi bendrauti ir įgyja įgūdžių. Jeigu šeimoje vaikui trūksta tėvų meilės ir dėmesio, jis pradeda tolti ir užsisklendžia. Tačiau jeigu vaikai auga šiltoje, mylinčioje ir dėmesiu apgaubtoje aplinkoje, jie „pražysta“ visomis savo geriausiomis savybėmis ir tampa sėkmingais suaugusiais žmonėmis.[1]
Tuo atveju, kai tėvai netaiko pozityvios tėvystės metodų, kai smurtauja prieš savo vaikus, kai visiškai jais nesirūpina, jie daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2020 m. balandžio 21 d. įsakyme Nr. V-582 „Dėl Rekomendacijų mokykloms dėl smurto artimoje aplinkoje atpažinimo ir veiksmų, įtariant galimą smurtą artimoje aplinkoje patvirtinimo“ nustatyta, kad skirtingo amžiaus vaikai į smurtą reaguoja skirtingai.
Skirtingo amžiaus vaikų reakcijos į smurtą artimoje aplinkoje:
- vaikams, ugdomiems pagal ikimokyklinio ugdymo programą dėl ribotų pažintinių gebėjimų, emocijų ir elgesio valdymo įgūdžių yra sunku prisitaikyti prie skausmingų gyvenimo situacijų, jie ribotai supranta smurto situacijas (pvz., nors tam tikras asmuo smurtauja, tačiau vaikas vis tiek nori, kad jis neišeitų, gyventų kartu) ir yra nepajėgūs joms pasipriešinti. Galimos vaikų reakcijos: emocinis sąstingis, nerimas, panika, susierzinimo ar pykčio protrūkiai, trumpalaikiai atminties sutrikimai, pasyvus ar regresuojantis elgesys (pvz., nesirengia pats, nors tai daryti puikiai mokėjo; nevalgo savarankiškai), psichosomatiniai pilvo, galvos skausmai, miego sutrikimai;
- jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikai dėl vis labiau besiformuojančių pažintinių gebėjimų, lavėjančios emocijų ir elgesio reguliacijos geba aiškiau suprasti smurtinę situaciją bei prie jos prisitaikyti. Jie išgyvena baimės ir kaltės jausmus (pvz., vaikas jaučiasi kaltas, kad tam tikras asmuo įniršta ir mušasi), nepasitiki suaugusiais, išgyvena prieštaringus jausmus smurtaujančio tam tikro asmens atžvilgiu, depresyvią nuotaiką, patiria įkyrias mintis ar smurtinių situacijų namuose vaizdinius, pastebimai suprastėja jų dėmesio koncentracija įvairiose veiklose (mokantis, sportuojant), krenta mokymosi pasiekimai, skundžiamasi psichosomatiniais pilvo, galvos skausmais, agresyviai elgiasi, atsiskiria nuo bendraamžių, gali formuotis žalingi įpročiai;
- vaikai, gebantys atsiriboti nuo smurtinės šeimos aplinkos, išdrįsta nebendrauti su smurtaujančiu artimoje aplinkoje asmeniu ar pabėgti iš namų / mokyklos bei gali patys imti smurtauti. Paaugliai, gyvenantys smurto artimoje aplinkoje sąlygomis, gali stokoti empatijos aplinkiniams, vengti atsakomybės už savo poelgius, gali padažnėti jų asocialaus elgesio apraiškų, piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotikais, galimi kriminaliniai nusikaltimai. Formuojasi klaidingos šeimos santykių nuostatos, vertybės (pvz.: „smurtauti mylint yra normalu“, „įniršus užvožti sutuoktiniui galima, nes pats prisiprašė“ ir pan.
—–
[1] Rima Breidokienė, Sigita Ignatovičienė Pozityviosios tėvystės įgūdžių ugdymo metodinės rekomendacijos. – Vilnius: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, 2015.