Pagrindiniai pozityvios tėvystės principai
Pagrindiniai pozityvios tėvystės principai
Pozityvi tėvystė – tai ne tik vaiko auklėjimo filosofija, bet ir nelengvas kasdieninis darbas su savimi. Pokyčiai neįvyks per vieną dieną, bet siūlytume pabandyti bent keletą iš žemiau pateikiamų rekomendacijų, kurias parengė ekspertės Sigita Ignatovičienė bei dr. Rima Breidokienė.
Pagrindinės nuostatos, kuriomis turėtume grįsti bendravimą su vaikais:
- Turime nuoširdžiai norėti išgirsti ir išklausyti tai, ką vaikas turi mums papasakoti, todėl turime sukoncentruoti visą dėmesį į pokalbį su savo vaiku. Tai reiškia: išjunkti televizorių, padėti į šalį skaitomą knygą ir nutraukti visas kitas pokalbiui su vaiku trukdančias veiklas. Toks elgesys leis suprasti vaikui, kad jums nuoširdžiai rūpi, ką jis nori pasakyti. Jeigu šiuo metu laiko neturime arba negalime jo skirti tiek, kiek reikia, geriau susitarti su vaiku, kada galėsime pasikalbėti, nei skubinti jį pasakojimo metu arba galvoti apie kitus darbus.
- Turime orientuotis ne į vaiko kaltinimą ar patarinėjimą jam, tačiau į bendrą problemos aptarimą ir geriausios išeities suradimą. Auklėdami vaikus ir vartodami teiginius su žodžiais „turi“ bei „privalai“ tėvai išugdo vaikams kaltės jausmą. Kuo dažniau šiuos žodžius vartosite, tuo vaikas jaus stipresnę kaltę, kuri lydės jį visą gyvenimą. Nuolatgirdėdamas šiuos priekaištus vaikas pradės manyti, kad jis yra blogas, kad tėvai nepasitiki jo gebėjimu įvertinti situaciją ir pasirinkti tinkamą elgesį. Problemų sprendimo metu tėvai yra tik pagalbininkai, kurie parodo vaikui, kad yra šalia, tačiau jokiu būdu ne sprendimo priėmėjai.
- Kalbėdami turime atsisukti veidu į savo vaiką ir siekti tiesioginio akių kontakto. Turime pasistengti, kad tėvų akys būtų viename lygyje. Jeigu vaikas dar mažas, galima pritūpti, atsisėsti arba paimti jį ant rankų. Turime nekalbėti su vaiku būdami kitame kambaryje arba atsukę nugarą.
- Turime rodyti susidomėjimą tuo, ką sako vaikas. Tai galima padaryti veido išraiška, kūno gestais, pasilenkiant į priekį, trumpais pritariamaisiais žodeliais (taip, aha, hm, oho ir pan.).
- Turime atsispirti pagundai taisyti vaiko gramatines klaidas ar užbaigti jo sakinius, geriau susikoncentruoti į tai, ką jis nori pasakyti.
- Turime pasitikėti vaiko gebėjimu susitvarkyti su savo jausmais, išgyventi juos ir savarankiškai atrasti problemų sprendimą. Toks pasitikėjimas parodomas, kai tėvai leidžia pačiam vaikui išsakyti savo pasiūlymus dėl to, kaip galima susitvarkyti su problema, kai kartu diskutuoja ir ieško kelių, o ne išjuokia vaiką, kaltina, patarinėja ar viską sutvarko už jį.Visą laiką dalydami patarimus tėvai parodo savo vaikui, kad nepasitiki jo sugebėjimu teisingai nuspręsti, o ir progų pabandyti nesuteikia. Tėvų patarimai leidžia vaikui suprasti, kad jų sprendimas geresnis nei jo. Tokiu savo elgesiu tėvai daro sau ir vaikui ,,meškos“ paslaugą, kadangi vaikas neišmoksta savarankiškai spręsti ir pradeda nuolat klausinėti savotėvų, kaip jam elgtis, ką daryti, kaip rengtis ir pan.
- Turime suvokti ir suprasti, kad jausmai yra permainingi. Gali būti, kad meilė pavirsta neapykanta, o šiuo metu jaučiamą pasimetimą po kažkiek laiko pakeis optimizmas ir viltis. Taigi, mes turime nebijoti tų jausmų, kuriuos jaučia vaikas – šie jausmai nėra kažkas, kas liks vaiko viduje amžiams. Jeigu gebėsite aktyviai išklausyti vaiką, išmoksite pastebėti, kaip jausmai keičiasi.
- Labai svarbu neigiamai nevertinti ir neteisti vaiko: „tu nieko nesugebi; kaip tu galėjai taip pasielgti; taip tau ir reikia; tu labai išsiblaškęs“ ir pan. Toks tėvų elgesys bene labiausiai veikia vaiko nepilnavertiškumo jausmą. Kadangi tėvai vaikystėje yra pagrindinis vaiko veidrodis, vaikas priima tėvų nuomonę kaip neginčijamą tiesą ir ima save atitinkamai vertinti. Jeigu tėvai sako savo vaikui, kad jis yra blogas, tai jis taip ir galvos apie save, o, kas liūdniausia, ir savo elgesiu stengsis pateisinti tėvų lūkesčius. Ilgainiui vaikas pradeda vengti tėvams pasakoti savo problemas ir išgyvenimus, nes bijo sulaukti kritikos ir smerkimo.
Taigi, labai svarbu girdėti tai, ką sako vaikas ir tuo parodyti, kad esate tas žmogus su kuriuo jis gali nuoširdžiai pasikalbėti, pasitarti priimant svarbius sprendimus.